Atsiliepimai apie mus

gerda

Esu abiturientė Gerda ir mokausi Lukšių Vinco Grybo gimnazijoje, tačiau čia sugrįžau tik prieš ketverius metus. Dar būdama trečiokė, išvykau su tėvais gyventi į Londoną ir, pragyvenusi čia 6 metus, vis dėlto supratau, kad mano vieta Lietuvoje. Tikriausiai kyla klausimas- kodėl? Man nepatiko Londonas. Per daug žmonių. Per greitai bėgo laikas toje tūkstantinėje minioje. Nors šiame mieste praleidau didžiąją dalį savo vaikystės, Londonas netapo vieta, kurią galėčiau pavadinti namais. Visada laukdavau žiemos ir vasaros atostogų, kada važiuosime pas artimuosius Lietuvoje ir būdavo be galo sunku grįžti atgal į didmiestį Anglijoje. Turbūt manote, kad man užsienyje nesisekė mokslai, kad panorau grįžti.. Ne. Mokslai Londono mokykloje sekėsi itin gerai. Turėjau daug draugų, kelis metus iš eilės buvau išrinkta metų mokine, turėjau daug popamokinės veiklos, bet noras grįžti pas savus, būti ramiame Lukšių miestelyje, turėti daug laisvės buvo svarbesnis už visus laurus, pasiektus Londone.

Grįžusi į mokyklą Lietuvoje nejutau jokių nepatogumų dėl lietuvių kalbos, visiškai neatsilikau nuo klasiokų žinių. Taip buvo todėl, kad visus metus, kiek pragyvenau svetur, lankiau lietuvių mokyklą ,,Moksliuką‘‘. Čia turėjau nuostabią mokytoją Gytę Eismontienę, kurios pagalba mokiausi rašymo bei skaitymo įgūdžių. Ji išmokė mane visko, ko reikėjo norint grįžti atgal į mokyklą Lietuvoje, ir už tai jai būsiu visada labai dėkinga. Į pamokėles eidavau su šypsena, nes dirbti su mokytoja buvo labai smagu, galėjau laisvai reikšti mintis, drąsiai klausti, diskutuoti. Atliktus darbus siųsdavau lietuvių kalbos mokytojai Lietuvoje, kuri taip pat juos įvertindavo ir pagirdavo. Taigi labai smagu, kad ,,Moksliukas‘‘ suteikė man galimybę nepamiršti bei lavinti lietuvių kalbos žinias, ir sugrįžti į Lietuvą lyg taip, kad nebūčiau išvažiavusi.

Lietuvių kalbos nepamiršau tikriausiai ir todėl, kad šeimoje kalbėjomės visi tik lietuviškai. Daugelis emigrantų šeimų, atvykusių i Londoną, nebejaučia poreikio puoselėti gimtosios kalbos, tad vaikai su tėvais ima kalbėti vietine, anglų kalba. Man būdavo pikta matyti bendraamžius kalbančius svetima kalba, tad tai dar labiau paskatino kibti į mokslus ir neapleisti lietuvių kalbos.

Taigi dabar, artėjant egzaminams, jaučiuosi visavertė abiturientė, nes nepasidaviau nutautėjimui ir turėjau labai gerą mokytoją, kuri drąsino mane žengti toliau.

Gerda Jokymaitytė  🙂

*************************************************************************************************************************************

Mes spaudoje. Interviu su Gyte Eismontiene, “Moksliuko” mokyklos Lituanistinio skyriaus vadove.

Kodėl svarbu vaikams nepamiršti gimtosios kalbos?

Kodėl svarbu vaikams nepamiršti gimtosios kalbos?
Autorius: Laura Rimgailė
Publikavimo data: 2017-07-21 @ 15:06
Kategorijos: Interviu

Kodėl svarbu vaikams nepamiršti gimtosios kalbos?
Tikriausiai jau nei vieno iš Jūsų nebestebina faktas, jog susitikus dviem lietuvių vaikučiams Anglijoje, jie kalbės ne savo gimtąja lietuvių kalba, bet anglų. Ir tai – visai normalu, nes vaikai greitai perima ir kalba ta kalba, kuri yra jų aplinkoje, šiuo atveju – mokykloje.
Tad kiekvienas lietuvis, kuris nori, jog jo vaikas nepamirštų gimtosios kalbos, turi nuolat pats su savo atžala bendrauti, be to, pravartu mažuosius leisti ir į lietuviškas mokyklėles, kurių Didžioje Britanijoje yra išties nemažai.
Tad šįkart nusprendėme pakalbinti Rytų Londone, Becktone, įsikūrusios „Lituanistinės ir menų mokyklos „Moksliukas“ vadovę Gytę Eismontienę ir pakalbėti apie tai, kodėl taip svarbu vaikams nepamiršti savo gimtosios lietuvių kalbos?

– Jūsų lituanistinė ir menų mokykla buvo atidaryta 2003 metais, kas per tą laiką pasikeitė labiausiai? Ar dabar lietuviai savo vaikučius į lietuviškas mokyklas veda dažniau nei seniau?
– „Lituanistinė ir menų mokykla „Moksliukas“ ėmė veikti nuo 2003-iųjų metų rugsėjo su viena mokinių klase. Pačioje pradžioje mokykloje veikė keturi skyriai: Lituanistinis, Muzikos, Dailės bei Šokių. Pirmaisiais mokyklos gyvavimo metais moksleiviai lankė visus skyrius, tačiau ilgainiui ėmėme pastebėti, kad tėveliai labiau norėtų leisti vaikučius ne į visus, bet į vieną skyrių. Bėgant metams išliko du populiariausieji mokyklos skyriai – Lituanistinis ir Muzikinis. Labiausiai pasikeitė Lituanistinis mokyklos skyrius – jis labiausiai išaugo.
Tad galėčiau sakyti, kad per tuos metus labiausiai pasikeitė moksleivių skaičius, Lituanistiniame mokyklos skyriuje išaugome nuo vienos 10 moksleivių klasės, iki 14 klasių, kuriose šiuo metu mokosi daugiau nei 150 mokinių. Moksleivių skaičius metams bėgant augo tolygiai, tačiau per pastaruosius penkerius metus matau, jog jis kinta labai nedaug. Tikriausiai pagrindinė priežastis būtų dideli Londono atstumai, tad tėveliai renkasi artimiausią lituanistinę mokyklą, bei angliškose mokyklos didėjantis krūvis, tad artėjant GCSE egzaminams, vaikai dažniausiai palieka lituanistinę mokyklą, kad galėtų daugiau laiko skirti egzaminų pasiruošimui.

– Lietuvių kalba – gana sunki, tad su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria lietuvių vaikai mokydamiesi savo gimtosios kalbos?
– Didžiausia problema vaikams, besimokantiems lietuvių kalbos ir augantiems anglakalbėje aplinkoje, yra lietuvių kalbos žodyno skurdumas. Vaikai dienos metu kalbėdami daugiau angliškai nei lietuviškai, mieliau ir skaityti renkasi angliškas knygas. Su draugais bendrauja angliškai, televizija taip pat anglų kalba. Tad lietuvių kalba, kuria vaikai bendrauja namuose su tėveliais ir tik retkarčiais nuvykdami į Lietuvą, tampa vis labiau buitine, ji tiesiog primityvėja. O jei dar kalbama maišytu lietuvių/anglų žodynu…Vaikams trūksta elementarių žodžių išreikšti mintis, ką jau kalbėti apie sudėtingesnius sakinius.
Tad skatiname mūsų mokinius rinktis ir lietuviškas knygas šalia angliškų. Mūsų mokykla yra labai dėkingame rajone – mat mūsų Becktono rajone veikia lietuviškas knygynas Knygnesys.co.uk. Patariame tėveliams, kad nuėję su vaiku į knygyną, leistų jam išsirinkti bet kokią lietuvišką knygą, kokios vaikas nori, nepatarinėtų jam, leistų pavartyti ir priimtų bet kokį vaiko pasirinkimą. Mėgstama knyga, tikriausiai, yra geriausia draugė žodynui plėsti.

– Jūsų lituanistinės ir menų mokyklos pagrindinis tikslas yra „padėti ugdytiniui atsiskleisti kaip asmenybei įvairiose jo pasirinktose ugdymo srityse: ar tai būtų mokantis groti pasirinktu muzikos instrumentu, ar mokantis lietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos istorijos ar kultūros.“ Kokiomis priemonėmis ir kaip stengiatės visa tai įgyvendinti?
– Lituanistiniame skyriuje ne tik kremtame lietuvių kalbos gramatiką, bet ir vaidiname, rengiame pasirodymus tėveliams, mokomės dainų, kurias paskui įvairių švenčių metu tėveliams, mokomės Lietuvos istorijos kūrybiškai – rengiame projektus, rašome laiškus močiutėms ir seneliams, siunčiame juos į Lietuvą.
Muzikiniame skyriuje mokiniai mokosi groti pasirinktu instrumentu, laiko egzaminus angliškojoje muzikos sistemoje, tačiau mokytojos yra lietuvės, tad pamokos metu bendraujama lietuviu kalba, mokomasi ir lietuviu kompozitorių kūrinių.

– Mokykloje „Moksliukas“ veikia ne tik lituanistinis, bet ir muzikinis skyrius. Ar daug vaikų lanko muzikos pamokas, kuo jos skiriasi nuo tų, kurias lietuvių vaikai gali lankyti britiškose mokyklose?
– Muzikiniame mokyklos skyriuje moksleivių skaičius kiekvienais metais kinta. Šiais mokslo metai mokosi 20 mokinių. Mokiniai mokosi groti pasirinktu muzikos instrumentu individualiai ir jeigu pageidauja, jie yra ruošiami egzaminams pagal Jungtines Karalystes karališkųjų muzikos mokyklų asociacijos (ABRSM) programas.

– Ar Jūsų lituanistinė mokykla veikia vasaros metu? Jei taip, tuomet kada yra vykdomos pamokos, kokia jų trukmė?
– Ne, vasaros metu mes nedirbame, ilsisi ir mokytojos, ir moksleiviai. Visiems reikia to atotrūkio nuo darbų, mokslų, rutinos, reikia atostogų, kelionių, norisi pabūti su šeima, draugais, pasimėgauti vasaros malonumais ir pasiilgti klasiokų. Tad rugsėjis ir grįžimas į mokyklą būna malonių susitikimų metas.

– Ar dalyvaujate vietiniuose, Jūsų savivaldybės – Newham, organizuojamuose renginiuose? Jei taip, tai kokiuose?
– Aktyviai dalyvaujame vietinės Newham savivaldybės organizuojamuose renginiuose: keletą metų iš eilės mokyklos muzikantai atstovavo Lietuvą Rytų Europos šalių pristatymuose, 2007-aisiais metais savivaldybės prašymu dalyvavome muzikos ir šokio projekte „Dancing in the Streets“, koncertuojame Kalėdiniuose savivaldybės organizuojamuose koncertuose.
2008-aisiais metais už aktyvų dalyvavimą Kalėdiniuose koncertuose mokyklos chorui buvo įteikta simbolinė statulėlė, kurią iškilmingai įteikė 2008-ųjų metų vasaros Pekino olimpinių žaidynių čempionė rekordininkė, Didžiosios Britanijos bėgikė Christinė Ohuruogu.
Savivaldybės kvietimu, keletą metų mūsų mokyklos mokiniai atstovavo mokyklą vaikų parlamente (angl. Newham Children`s Parliament Summer Congress). 2008-aisiais metais Rytų Londone, Becktono bendruomenių centre, svečiavosi Velso princas Charles su žmona Camilla. Šiame centre veikia kelios jaunimo grupės, kurių veiklą remia Princo Charles įsteigtas jaunimo fondas (angl. Prince`s Youth Trust). Šio vizito metu princui buvo pristatyta mūsų mokyklos veikla.
2006-aisiais metais Londone vykusioje lietuviškų mokyklų šventėje/konkurse „Graži mūsų šeimynėlė“ mūsų mokykla tapo nugalėtoja ir buvo apdovanota „Tautiškiausios Lituanistinės Mokyklos Jungtinėje Karalystėje“ nominacija, kurią įsteigė Tautinių mažumų ir išeivijos Departamentas prie LR Vyriausybės.

– Artėja vaikų atostogos, tad kokią lietuvišką literatūrą patartumėte skaityti tiems vaikams, kurie nori lavinti savo lietuvių kalbą?
– Siūlyčiau vaikui nieko nesiūlyti! Siūlyčiau tėveliams nuvesti vaiką į lietuvišką knygyną, patiems įsitaisyti patogiai su kavos puodeliu ant sofos ir leisti vaikui pačiam išsirinkti knygą, kuri tikrai jį domina, kurią jis tikrai skaitys ir mėgausis, prie kurios norės grįžti.
Mes, suaugę, jaučiame sentimentus savo vaikystės knygoms ir ne iš blogos valios bandome pasiūlyti savo vaikui tai, kas mus džiugino, kai buvome jų metų. Tačiau laikai keičiasi, skoniai taip pat. Tad leiskite vaikui rinktis pačiam, nekritikuokite jo pasirinkimų, priimkite bet kokį vaiko knygų skonį, leiskite jam pačiam atrasti tai, ko jis iš tiesų nori ir domisi.

– Ir pabaigai, paskutinis klausimas – tai kodėl gi taip svarbu yra vaikams nepamiršti savo gimtosios kalbos?
– Nes vaiko gimtoji, jo tėvų kalba – tai jo tapatybė, jo pagrindas po kojomis, supratimas, kas jis yra ir iš kur atėjo. Tik žinodamas savo šaknis ir tvirtai pažindamas save, vaikas sugebės užaugęs išskleisti sparnus pasauliui, savo svajonėms įgyvendinti.